Читать книгу Slapta koncentracijos stovykla онлайн
– Gerai, – pasakė Kirilas. – Jei taip atrodysiu, tada eisiu. Pažiūrėsiu atidžiau, kas yra kas, pirmyn ir atgal…
– Ar ką nors pamiršai? – paklausė Macharinas.
– Nemanau, – atsakė Černychas. – Butelis degtinės – štai, kišenėje, pistoletai – štai jie.
Jis atidarė savo palto uodegas: po rankomis buvo pistoletai, po vieną iš abiejų pusių.
«Štai, eik», – įspėjo Maharinas Kirilą.
Černychas linktelėjo, užsisegė paltą, užsitraukė kepurę ir išėjo.
– Eisime po pusvalandžio, – pasakė Semjonas, žiūrėdamas į Pavliną. – Palauk, aš dabar…
Jis nuėjo į kitą kambarį ir netrukus grįžo, bet visiškai kitokiu pavidalu. Jis vilkėjo iškilmingo karininko švarką su auksiniais pečių dirželiais, buvo su Raudonosios žvaigždės ordinu ir keturiais medaliais. Bridžai taip pat buvo ne kasdieniai, o tamsiai mėlyni, o chromuoti aulinukai blizgėjo.
«Dabar aš pilnai apsirengęs», – tarė Semjonas, žiūrėdamas į save. – Taigi, vade, leisk man ir Pavlinai pasinerti į nenusakomą husarų šėlsmą!
«Aš leidžiu», – negailestingai nusišypsojo Maharinas.
– Ačiū, – mandagiai nusilenkė Martynokas. «Išvyksime po pusvalandžio». Tuo tarpu išmokime flirtuoti ir smulkinti.
Pavlina nieko neatsakė, tik atsiduso.
«Bet nereikia dūsauti», – pasakė Semjonas. – Neikite į restoraną nepaflirtuodami su panele. Aš žinau, ką sakau! Tai pirmas dalykas. O antrasis – labai lengvas mokslas. Daugumai moterų tai pavyksta iš pirmo karto.
Bet atrodo, kad Pavlina nepriklausė būtent tai daugumai, nes mokslas jai buvo duotas labai sunkiai. Semjoną iš uolumo net skaudėjo, bandydamas išmokyti Pavliną bent kelių tipiškų moteriškų išdaigų ir grimasų. Bet buvo smagu. Visi juokėsi: Semjonas, Mazharinas ir net pati Pavlina.
– Na, manau, kad to užtenka pirmam kartui, – iškvėpė Semjonas. – Laikysime, kad esate ne lengvabūdiška, o rimta lenkė. Ko gero, yra ir tokių… Bet vis tiek rimtos damos, ne, ne, ir šaudykite akimis aplinkui. Jos tokios moteriškos prigimties… Nagi – šaudyk! Vėl! Ir toliau! N-taip… Na, tarkime, kad iš pradžių to užteks…
* * *
Į restoraną jie atvyko pusę šešių. Paėmėme staliuką, nuo kurio aiškiai matėsi įėjimas į restoraną ir atsisėdome. Prie jų priėjo padavėjas.