Читать книгу Slapta koncentracijos stovykla онлайн

– Ką pareigūnas ir jo ponios nori įsakyti? – laužyta rusų kalba paklausė padavėjas.

«Viską savo nuožiūra, bet taip, kad būtų aišku, kad ponas karininkas ir jo ponios vaikšto», – atsakė Martynokas. – Gal man reikia pasiaiškinti?

– O ne! – atsakė padavėjas. «Mes padarysime viską dėl džentelmeno karininko ir jo ponios».

– Ar tai padavėjas, kurį turėtume stebėti? – sušnibždėjo Semjonui į ausį Pavlina.

– Velnias žino! – atsakė Martynokas ir nerūpestingai nusišypsojo. – Pažiūrėkime, ar jis toks, ar ne… O tu pakeisi veidą.

– Kaip tai? – nesuprato Pavlina.

– Šypsokis, – atsakė Martynokas. – Galima net juoktis. Ir kuo kvailiau, tuo geriau. Aš tave išmokiau…

«Taip, prisimenu», – atsiduso Pavlina.

– Pirmyn, – padrąsino Semjonas. – O tavo kvailas juokas ir šypsenos, beje, irgi yra ginklai. Nepamiršk.

Pavlina vėl tyliai atsiduso ir plonu balsu kikeno. Tada ji priėjo arčiau Semjono ir sušnibždėjo jam į ausį:

– Na, ar man tai pavyksta?

– Ir kaip! – tyliu balsu atsakė Martynokas. – Protingas tu! Tiesiog gimęs žvalgybos pareigūnas! Matai, niekas į mus nekreipė dėmesio. Jei jie būtų sėdėję ramiai, kaip pelės, tikrai būtų atsivertę. Ir mums nereikia kitų žmonių dėmesio.

Padavėjas atėjo su padėklu, prikrautu užkandžių ir gėrimų.

– Tikra rusiška degtinė ponui sovietų karininkui ir jo panelei! – paskelbė jis.

– Na taip? – Martinokas nepatikėjo. – O iš kur gavai?

Į tai padavėjas tik paslaptingai nusišypsojo.

– Eime pasivaikščioti! – sušnibždėjo Semjonas, su šypsena žvelgdamas į Pavliną ir pildamas degtinę į taures.

– Ar turėčiau jį gerti? – Pavlina su pasibjaurėjimu pažvelgė į degtinę.

– Būtinai! – šypsena nenuleido nuo Martynkos veido. – Žinoma, ne vienu gurkšniu, o gurkšneliais – kaip ir pridera restorane esančioms mieloms damoms… Atsinešk prie lūpų ir gurkšnok. Kaip šitas. Tačiau raukti antakių nereikia. Ką tu! Apsimesti malonumu!

Kalbėdamas Semjonas tuo pat metu nepastebimai apsidairė po salę. Lankytojų nebuvo daug. Iš kariuomenės buvo tik jis ir dar vienas lenkų karininkas, taip pat su ponia. Kartkartėmis virš lauko durų kabantis skambutis suskambėjo lankytojams ateidamas ir išeidamas. Martynas visus pastebėjo, įdėmiai apžiūrėjo visus ateinančius ir išeinančius, stengdamasis nieko nepraleisti. Ir kiekvieną kartą mintyse pažymėjo: «Tai ne viskas. Ne, ne tai…»