Читать книгу Slapta koncentracijos stovykla онлайн

Mergina iškart atėjo į skambutį.

«Jadvyga, mano dukra ir mano padėjėja», – pristatė mergaitę mažasis žmogelis. – Jadzia, ši ponia nori gražiai apsirengti. Pasiimk ją su savimi ir daryk viską teisingai. Pone, pareigūne, jums teks palaukti. Ką daryti – moteriškam grožiui reikia kantrybės! O gal džentelmenas irgi nori nusipirkti sau…

– Jis nenori, – pertraukė mažąjį žmogutį Semjonas. – Mes aprengsime damas.

– O, aš tave suprantu! – iš karto sutiko žmogelis. – Viskam savas laikas!

«Eik ir išbandyk», – sušnibždėjo Semjonas Pavlinai.

Bet Pavlina stovėjo ir stovėjo toliau.

– Kam visa tai? – sušnibždėjo ji atgal.

– Nes tai karas, – atsakydamas sušnibždėjo Semjonas.

Pavlina atsiduso ir nedrąsiai žengė paskui tyliąją Jadvygą.

…Pavlina pasirodė maždaug po pusvalandžio. Semjonas pažvelgė į ją, ir jo lūpos nevalingai drebėjo. Nes tai buvo ne Pavlina, o kažkas kitas. Prieš jį stovėjo liekna, didelėmis akimis, šviesiaplaukė mergina ir iš gėdos nežinojo, kur dėti rankas. Ji vilkėjo blyškiai mėlynos spalvos civilinę suknelę, ant galvos – tokios pat spalvos pūkuotą beretę, ant kojų – lengvus ir elegantiškus žieminius batus, o ant rankos – lengvą paltą su kailiniu pamušalu. Ir visa tai tiesiog nuostabiai tiko Pavlinai, todėl ji tapo neatpažįstama.

«Pasirodo, ji tokia graži…» Semjonas nevalingai pagalvojo. «Ar įmanoma kovoti, kai esi toks gražus?..» O Semjonas negalėjo galvoti apie nieką kitą, dabar jis buvo kupinas ne minčių, o jausmų ir emocijų. Tačiau parduotuvės savininkas, pamatęs pasikeitusią Pavliną, tiesiog apsidžiaugė.

– O, kokia graži ponia! – sušnibždėjo aukštu balsu. – Ką turi omenyje – gražūs civiliai drabužiai! Kaip tai keičia žmogų, ypač jei tai jauna graži moteris! Manau, pareigūnas su manimi sutiks! Ar sutinki su manimi? – pažvelgė į Martinoką.

– Ką? – Semjonas pabudo. – O, taip… Gražūs civiliai drabužiai… Žinoma…

– Čia… – dvejodama tarė Pavlina.

– Kiek aš tau skolingas? – Semjonas paklausė parduotuvės savininko. Be to, jis to klausė su pastangomis, nes dabar nenorėjo su niekuo kalbėtis, o norėjo pažvelgti į transformuotą Povą. Žiūrėk ir žiūrėk, nenuleisdamas akių ir nesakydamas jokių žodžių, nes dabar visi žodžiai pasaulyje buvo pertekliniai.