Читать книгу Nekromantijos klaidų riba онлайн

– Ko užtenka? Man neįdomu pasakoti?

– Ar įmanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol aš miegojau, tu buvai čia… aimanavo?

– Aš vis dar dejuoju! Jis pažadėjo grįžti magnetinio rezonanso tomografijai – dar kartą padarysime, sako, tik apversk mane…

– Užteks!

Ji buvo tokia pikta, kad net negirdėjo, kaip aš juokiuosi. O aš jau juokiausi garsiai, nors bandžiau ranka užsidengti burną, kad seselės tikrai neišgirstų ir neiškviestų psichiatro. Dėl tam tikrų priežasčių Taishka visiškai prarado savo ribas:

– Tai… kaip? Visiškai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizanė?

– Kurtizanė? – nustojau juoktis. «Jie tikrai tave išvarė čia, kol tu miegojai!

– Lengvagalvė kurtizanė!

– Tu, Tanjukh, rinkis žodžius…

– Kaip kitaip žiūrėti į tokius dalykus?

– Tu tiesiog piktas, kad jie tavęs nepažadino.

– Miško baltosios dvasios! Tada būčiau visiškai sudegęs iš gėdos! O jei kūdikį nešiosime su jumis? Aš apie tai negalvoju, lengvai… Olya?

Galėjau sustoti ir pripažinti, kad meluoju. Bet tai viršijo mano humoro jausmą:

– Nenešiosime, Tanyukha, iškvėpk. Mes… apsisaugojome gumos magija.

– Kaip?

– Gumos magija. Jie traukia jį ant varpos. O varpa, jei nežinai, tai penis, na… vyro lytinis organas, kuris auga tarp vaikino kojų.

– O, – pertraukė ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.

Galbūt ji ten apalpo. Tačiau linksmybės truko neilgai: po kokių dešimties minučių vėl norėjosi miego. Aušra jau buvo už lango. Dar pusvalandis ir prasidės nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad ištversiu pusvalandį…

– Tan… Tan, tu vėl miegi? Pasikalbėk su manimi arba aš užmigsiu.

– Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.

– Taip, aš juokauju. Dabar galite teisti.

– Ko tu juokauji? Dėl piktų santykių su gražia nekromanta?

– Na taip.

Ji lengviau atsiduso ir net pradėjo kikenti. Bet dabar net tai nepadėjo. Ir tada ji pasakė:

– Klausyk, Ol, ką aš turiu galvoje – kai Elrikas pabus ir pamatys mano kūną, jis nuspręs, kad vėl mirė.

– Ir ką?

– Ir jis mane ten paliks, kad mane prarytų. Jis nesiims su savimi.

Kažkodėl tokia mintis man neatėjo į galvą. Tikriausiai man nerūpėjo, kas ten atsitiko, kol buvau čia. Tačiau nenuostabu, kad Tayishka dėl to labai jaudinosi. Taip, ir aš jaučiausi nesmagiai – juk jei mus ten suvalgys, tai ji liks manyje amžiams… Aš, žinoma, jau beveik pripratau, bet jei ji bet kokiu atveju pradės man dėstyti… Kas ar mūsų abiejų laukia įdomus gyvenimas?