Читать книгу Nekromantijos klaidų riba онлайн

– Ar tau čia patinka, Maruška?

Ir ji sustingo. Mergina buvo gana jauna ir graži, bet akys buvo… tuščios. Negalėjau sugalvoti geresnio apibrėžimo. Net tuštesnis už tuščią jos balsą. Suėmiau jį tvirčiau, kai supratau šį nemalonų supratimą, ir papurčiau:

– Maruška!

– Taip, Tayishka. Ar net gripas?

Koks siaubas… Lėlė? Užprogramuota tam tikriems atsakymams? Aš staigiai iškvėpiau ir bandžiau kalbėti ramiau:

– Priversiu tave atsakyti į mano klausimus, o kas dar? Kiek laiko tu buvai šiuose namuose? O gal tau neleidžiama atsakyti?

«Kodėl, tai įmanoma», – ji pažvelgė į mane nuobodu mėlynu stiklu. – Tiesiog nematau prasmės. Apie septynis šimtus metų.

– Kiek?!

– Apie septynis šimtus metų.

Nors rankos drebėjo, iniciatyvos atsisakyti neketinau. Vėliau visada galite išsigąsti supratę.

– Tu gyveni septynis šimtus metų?!

– Ar aš gyvas? ji atrodė paskendusi mintyse. – Na, galima taip sakyti. P. Sciacca nemėgsta padėties pasikeitimo, todėl pasiliko visus nuo pat pradžių su juo buvusius tarnus.

– Išeiti? – Manau, supratau to, kas buvo pasakyta, prasmę. – Jis tave prikelia, ar ką?! Kiek kartų jis jus prikėlė, kol nustojote atrodyti kaip gyva būtybė?

– Tik vieną, – monotoniškai atsakė tarnaitė. – Bet lordas nemėgsta triukšmo ir skandalų, todėl iš dalies mus atidavė. Kam emocijos, jei gali dirbti ir be jų?

Man tiesiog trūksta žodžių. Ir Tayishka viduje virto akmeniu. Mes net negalėjome to aptarti vienas su kitu. Mano kambarys pasirodė mažas ir gana jaukus, jei man rūpi komfortas. Plati lova, spinta su alyvine lempa, spinta… Bet vos tik Maruška išėjo, nuėjau prie lango. Ten sodininkas apkarpo šakas, čia moteris toliau šluoja taką, tolumoje prie tvoros porelė ką nors pjauna… Na ką, jie visi tokie patys zombiai? Prisikėlė bejausmės marionetės, kurios genėjo, pjauna ir melžė septynis šimtmečius iš eilės? Ji apsivijo rankomis, bandydama sustabdyti šaltį. Netgi gakių visuomenė dabar neatrodė tokia baisi – padaras bent jau mokėjo šypsotis ir visai žmogiškai juokėsi! O tie vaikštantys lavonai… Ne, isterike manęs nepavadinsi! Tačiau viskas viduje šiek tiek drebėjo nuo suvokimo, kad aplink mane nėra nė vienos visiškai gyvos sielos, išskyrus patį šeimininką. Dabar bijojau – labiau nei bet kada. Pajutau tikrą, skausmingą baimę, kuri atėmė jėgas ir viltį.