Читать книгу Nekromantijos klaidų riba онлайн

– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergelė? Tai būtų naudinga.

Galvoje išgirdau Tayishkos atsakymą: «Žinoma, ji mergelė! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padorią merginą? Aš jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostją? Taigi dar prieš sutikdamas jį, manęs jau nebebuvo mergelė.» Tayishka nervingai staugė ir nutilo. Vėl turėjau sėsti taksi už mus abu:

– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jūs taip pat įsakėte šiems bepročiams manęs neliesti!

Elrikas linktelėjo.

– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas jį puse etato… tai liepė atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.

– Labai įdomu. Labai tiesiai į priekį. Ypač įdomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad būtų mergelė?

– Kaip aš turėčiau žinoti? Galbūt dėl kokių nors eksperimentų. Ką tu turi prarasti? Ir taip aš užsidirbu pinigų, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.

Jei galėčiau ištiesti rankas, tai padaryčiau.

– Skamba taip viliojančiai! Ypač apie eksperimentus!

Elrikas nesuprato sarkazmo ir todėl buvo linksmas:

– Na, reikalas buvo išspręstas gražiai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.

Tayishka rėktelėjo ant manęs, aš negalėjau to suprasti: arba jai patiko šis variantas, arba ji nežinojo žodžio «eksperimentai» reikšmės. Aš galvoju laikytis savo pyragų, kaip siūloma. Kas suriša jaunai merginai rankas, bet neturi kojų? Ji spyrė antį tarp jo kojų, o kai jis aimanuodamas susilenkė per pusę, uždėjo tą pačią pėdą jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o aš pasinaudojau momentu, kad įsiveržčiau į tamsią tankmę.

– Gakis tave suvalgys, kvaily! – sušvilpė jis paskui mane.

Bet aš bėgau ir bėgau. Ignoruodamas ir jo perspėjimą, ir Tayishkos cypimą. Taigi tegul ji leidžiasi eksperimentams, kai būsime apgyvendinti. O aš čia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties širdžiai brangiame reanimacijos skyriuje.

Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko į olimpinę komandą, ji vis tiek sugebėjo atsitraukti nuo nepasiruošusios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradėjo nepakeliamai deginti plaučius. Ji prispaudė nugarą prie medžio ir nuslydo ant žemės. Nubrozdinimai, į kuriuos nekreipiau dėmesio bėgdama, dabar buvo visiškai jaučiami. Laimei, bent akys nepažeistos, turint galvoje, kad surištomis rankomis braidžiu po naktinį mišką, vos apšviestą mėnulio.